Indija pavasarį

Šiandien su buvusiu klasioku apturėjom minis diskusiją apie šį pasaulį. Jis grįžo iš kelionės po Indiją ir paskelbė nuotraukas. Pažiūrėjau jas ir vienintelis įsūdis apie Indiją - “Kaip gerai, kad manęs ten nėra”. Na ir parašiau komentarą “Aš ten nenoriu” tarp visų “ach Indija” “nuostabi Indija” ir “nepamirštama Indija”. Na lengvai pabandė mane paįtikinėti apie nuostabų Indijos dvasinį pasaulį ir t.t. ir pan. Kas susidūrę su Indijos pakerėtais– žino visus tuos achuchoch :-) Na bet čia tik įžangai.

Aš tiesiog permąsčiau kodėl taip yra. Vieniems žmonėm reikia nusibelsti į kitą pasaulio galą, kad suprastų jog laimei reikia tiek mažai, o kitiems laimė kasdien pamatyti vis žalesnius medžius. Kodėl vieniems dvasinei ramybei reikia pamatyti Indijos šventuosius, o kitiems užtenka išgirsti mylimo žmogaus balsą? Kodėl vieniem labiau patinka Gangas iš kurio geria ir į kurį daro visus gamtinius reikalo koks pusė milijardo žmonių, o kitiems mielesnis  Nemunas užterštas kelių milijonų baltarusių ir lietuvių?

Man atrodo, kad žmones skiriasi tuo kad vieni bando surasti kažką kažkur už jūrų marių, o kiti bando sukurti kažką ten kur jie yra. Tai galioja ir dvasinei ramybei ir materialinei gerovei ir saviraiškai ir viskam kitam, ką žmonės vadina laime. Ar tikrai uždirbti galima tik Amerikoj, dvasinę ramybe surasti Indijoj, o gražią gamtą pamatyti tik Australijoj? O gal tiesiog tai tik eilinė mūsų mastymo klišė – susikurti stabus ir juos garbinant neigti tai kas yra šalia mūsų jau tūkstančius metų- turtinga žemė, nuostabi gamta, nuostabūs žmonės. A?