Aparatūrėlė

Šiandien pietavau vienoj labai vidutinėj Kauno maitinimo įstaigoj. Pietūs – 11 Lt. Ten jau keli mėnesiai ant kiekvieno stalelio padėti reklaminiai lankstinukai:

Viskas būtų nieko. Bet kainelė tai kaip trys visai neblogi namukai. Vat pagalvojau – ar čia taip staiga krizė baigėsi, kad valgantiems pigius cepelinus su šaltibarščiais siūloma ir audio aparatūrą už  1,7 mln litų įsigyti, ar čia tiesiog kažkas nelabai suvokia kur kokias prekes reikia reklamuoti… Nu vienžo – nepataikė. 

Nors, jei pietauji su linksma kompanija, tai tas lankstinukas tinkamas tik pasišaipyti iš maitinimo laidų po 30 tūktančių Lt už 1,25 m. Ir kaip tie 1,25 metro kompensuoja kilometrus sovietinių blokinių namų aliumininės elektros instaliacijos… Ar kaip kiniečiai kosminiam vakuume  su  pincetu skaitmeninį laidą  (tik 78 000 Lt) po vieną atomą surinkinėjo.

Tai gal kam aparatūrėlės į 2 kambarių butuką reikia …

Vienuoliu “alus”

Eilinį karta pabuvau optimistu. Pamačiau eilinės Švyturio “naujovės” reklamą – Adler Bock- atseit alus pagal atseit vienuolių receptą. Nu ką galėčiau pasakyt – visos kaimo parduotuvės jau 10metų pilnos tokių naujovių, Tik supilstytas į bambalius ir vadinamas lietuviškesniais ir skambesniais pavadinimais “Kobra”, “Vilko”, “Smūgis”, “Erelis”, “Stipriausias” ir t.t. ir pan.

Vienžo – mano kukliam, neelitiniam ir neekspertiškam skoniui šitas Švyturio vienuolyno gėralas– skiestas ir papildomai spirituotas Baltijos. Gal jie  jį darė ir kitu būdu, bet mano įspūdis tai tik toks.

Pamačiau, nusipirkau, išgėriau, daugiau nebepirksiu. Lai pijokėliai tokį marmalą prie kioskeliu geria …